Tarpusavio skolinimas yra naujas investavimo būdas, kuris tik prieš kelis metus atsirado finansų rinkoje. Natūralu, kad ten, kur atsiranda kažkas naujo, kyla daug įvairiausių klausimų ir vartotojai nepasitiki naujovėmis. Tada visi pradeda skleisti gandus, kurti mitus dėl vieno ar kito nutikimo, kuris kažkada nutiko. Neįsigilinę į smulkmenas ir detales žmonės šneka apie tai, dėl to viskas gandų lygyje sukelia neigiamą požiūrį į naują veiklą.
Pirmasis mitas, su kuriuo galima susidurti, tai teiginys, kad p2p platformos – neteisėtos, nelegalios. Iš šalies taip gali atrodyti, kadangi yra kažkokia virtuali sistema, kurioje skolinami pinigai kažkokiam nežinomam trečiam asmeniui. Tada kyla daug klausimų: ar jis realus žmogus, ar pinigai nepradings, kas nutiks su investicijomis ir t.t. Gal tai tiesiog platformos kūrėjų sugalvoti bei pateikti suklastoti duomenys. Pradėjus svarstyti atsiranda mintis, o gal gavus tam tikrą investicijų sumą jie dings su savo sistema ir pasiskolintu kapitalu. Praėjusiais metais gal būtų galima buvę tuo tikėti ir į tarpusavio skolinimą žiūrėti iš šono, pro padidinamąjį stiklą. Tačiau nuo šių metų vasario 20 dienos įsigaliojo naujas įstatymas, kad visos Lietuvoje egzistuojančios tarpusavio skolinimo platformos turi būti būti registruojamos. Visame pasaulyje tarpusavio skolinimą prižiūri, kontroliuoja vyriausybinės, valstybinės institucijos. Taigi tai – teisėtas ir legalus projektas. Šiuo atveju šis mitas yra neteisingas ir galima jį sugriauti. Nors čia egzistuoja maža smulkmena. Visiškai prižiūrėti įmanoma tik į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą įrašytas įmones. O jame iki 2016 metų liepos mėnesio buvo registruotos tik dvi iš penkių Lietuvoje veikiančių tarpusavio skolinimo platformų: Paskolu klubas ir Manu. Kitos aktyvios sistemos – Finbee, Savy, Lenndy – nurodo esančios įtrauktos į vartojimo kreditų davėjų sąrašą. Skirtumas tarp tarpusavio skolinimo platformos operatorių ir vartojimo kreditų davėjų yra tas, kad pirmiesiems keliami didesni bei griežtesni reikalavimai. Pavyzdžiui, jų įstatinio kapitalo dydis turi siekti bent 40 tūkst. eurų, iš jų taip pat reikalaujama užtikrinti nenutrūkstamą veiklą, pateikti metines, pusmetines ataskaitas ir t.t.
Dar vienas mitas, kuris sklando apie tarpusavio skolinimą tai, kad p2p yra tas pats kaip minios finansavimas ( ang: crowdfunding). Panašumų, kurie klaidina investuotojus, tarp šių metodų galima tikrai atrasti, nes tiek vienu tiek ir kitu atveju pinigai investuojami juos skolinant, tačiau šiuo atveju čia tik dar vienas mitas. Esminis skirtumas tarp šių investicijų, kad p2p skolinimo platformos leidžia investuotojams tiesiogiai skolinti savo pinigus įmonėms ar privatiems asmenims. Tuo tarpu masinis investavimas labiau primena investavimą į akcijas ar vertybinius popierius. Šiuo atveju pinigai skolinami perkant jaunų kompanijų (start-up‘ų) dalis. Be to tarpusavio skolinimas yra mažiau rizikingas ir turi didesnę gražą.
Dar vienas sklandantis mitas apie tarpusavio skolinimą, kad reikia didelio pradinio kapitalo norint tapti investuotoju. Šiuo atveju taip tikrai nėra. Visame pasaulyje į p2p platformas galima pradėti investuoti turint minimalią sumą savo sąskaitoje, kuri prasideda nuo 5€. Tai suteikia galimybę investuotojams paskirstyti savo investicijas investuojant ne į vieną, o į kelias paskolas.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad tarpusavio skolinimas paneigia visus egzistuojančius mitus, kurie kilo atsiradus šiam naujam investavimo būdui.